Subtilus kraujalakių žavesys

Per pastarąjį dešimtmetį kraujalakės (Sanguisorba) patapo tikromis sodininkystės pasaulio numylėtinėmis. Šiandien jos yra neatsiejama natūralistinių želdinių dalis. Aukšti, vėjyje siūruojantys stiebai tartum supina augalus natūraliame gėlyne ir sukuria lyg laukinių pievų iliuziją.

Tiems, kurie kraujalakėms yra abejingi, jos visos gali pasirodyti gana panašios. Ir tame yra tiesos – jos visos augina dailių lapų kerą, virš kurio vėliau ant ilgų plonų stiebų iškyla vienos ar kitos frmos žiedynai. Jos visos elegantiškos, gracingos, bet tuo pačiu ir tvirtos bei patikimos. Nors jų agrotechniniai poreikiai gali truputį skirtis (vienos yra kilę iš pelkėtų vietų, kitos – kalkingų kalnynų gyventojos), kraujalakės labai lengvai prisitaiko augti vidutinio derlingumo sąlygose, t.y. tokioje, kokioje daugelis iš mūsų sodininkauja. Tinkamai parinkus rūšį ar veislę, jos vienodai puikiai dera tiek tarp dekoratyvinių žolių ir veronikūnų prerijas primenančiuose želdynuose, tiek ir įmantrių rožių kaiminystėje. Tad argi nuostabu, kad šių subtilių augalų gerbėjų gretos kasmet auga?

Kraujalakės – tai daugiamečių žolinių augalų gentis, priklausanti erškėtinių šeimai (Rosaceae). Jai priklauso apie 20 rūšių, kurios visos yra kilę iš vidutinio klimato regionų.

Genties pavadinimas  - kraujalakė – atspindi šio augalo medicinines savybes, t.y. sugebėjimą sustabdyti vidinį bei išorinį kraujavimą. Taip pat turi rauginių medžiagų. Dėl šių savybių kraujalakės šaknys nuo senovės užėmė svarbią vietą kinų medicinoje.

Lietuvoje gana plačiai žinomos dvi kraujalakių rūšys – vaistinė (S.officinalis) ir mažoji kraujalakės (S.minor). Pirmoji naudojama daugiau medicininiais tikslais, o antroji – kaip prieskoninis ar maistinis augalas.

Visų kraujalakių lapai dekoratyvūs, nuo blizgių tamsžalių iki melsvai pilkų ar obuolio žalumo, tad gėlynus jie dabina nuo pat tos akimirkos, kai atželia pavasarį. Įmantrių formų žiedynai nepaprastai gražiai atrodo, paliesti ryto rasos ar šerkšno, o veislės, žydinčios smulkiais tamsiai burbuliukais dekoratyviai atrodo ir žiemą.

Augintojams žinomų kraujalakių rūšių ir veislių kasmet daugėja, o sistematika jų paini. Tad patogiausia jas apžvelgti, suskirsčius į sąlygines grupes pagal žiedyno formą. Seniausiai žinomos ir populiariausios yra veislės mažais tamsiai burbuliukais; antrai grupei priskirkime tas kraujalakes, kurios žydi elegantiškai svyrančiais, vėjyje besisupančiais žirginais, na, o trečioje grupėje lieka pačios puošniausios kraujalakės, žydinčios puriomis, išvaizdžiomis uodegytėmis.

Elegantiški burbuliukų debesys

Veislės, žydinčios nedideliais burbuliukais, dažniausiai būna išvestos iš vaistinės kraujalakės (S. officinalis). Gamtoje šios aukštos kraujalakės dažnausiai aptinkamos drėgnose vietose. Net gamtoje galima aptikti ne vieną šio augalo formą – gali skirtis lapų žalumas, o žiedynų spalva gali būti ir ryškiai avietinė, ir tamsi bordinė.

Viena seniausių ir žinomiausių veislių, plačiai naudojamų apželdinimui, yra RED THUNDER. Ją dėl tamsiai raudonų burbuliukų ir tvirto, neišgulančio kero iš daugelio sėjinukų atrinko natūralistinio apželdinimo guru Pietas Oudolfas. Ši veislė dekoratyvi ne tik žydėdama – žiemiškoje šviesoje jos grakštus siluetas itin puikiai atrodo išblukusių žolynų fone. Ypač efektingai atrodo, sodinama grupėmis po 5,7 ar daugiau. O kaip fonas puikiai tinka šluotsmilgės (Deschampsia) žiedynų rūkas arba šilkinės miskantų (Miscanthus) šluotelės.

Panaši, tačiau labai kompaktiška – vos 40-50 cm aukščio - yra TANNA. Ją labiausiai tinka auginti gėlyno priekyje, kur ji puikuosis tamsiai žaliais, blizgančiai lapeliais jau nuo pat pavasario, o nuo vasaros vidurio pasirodo vyno raudonumo burbuliukų debesis.

Jei reikia aukšesnių kraujalakių, ne bėda, tokių yra ne viena. Viena iš žinomesnių – aukštaūgė ARNHEM, nesunkai užauganti iki 2m. Nuo vidurio vasaros jis gausiai apsipila aviečių raudonumo burbuliukais. Ne prasčiau įspūdingai atrodo ir SANGRIA. Šioms milžinėms į kompaniją sodinkite ne mažiau impozantiškus augalus -  vingirius (Thalictrum) ELIN ir ANNE, smailiažiedžius lendrūnus (Calamagrostis acutiflora), miskantus (Miscanthus), nendrines melvenes (Molinia arundinacea)

Šiek tiek mažesnė 'Martin's Mulberry' pasižymi itin tamsiai burbuliukais, o CANGSHAN CRANBERRY, aptikta šlapioje pievoje Junanyje Kinijoje,  žavi sodrios vyno spalvos žiedynais ir gausiu žydėjimu.

Tačiau veislių, žydinčių šviesiais burbuliukais, tikrai reta. Iš tokių galima paminėti tik anglišką veislę BURR BLANC.

Dar viena įdomi detalė - šios grupės kraujalkių žiedynai pasižymi silpnu, nelabai maloniu kvapu, taip jos pritraukia vabzdžius apdulkintjus.

Gracingi žirginiai

Kai kurios aukštesnės kraujalakės žydi grakščiais žiedynais, kurie primena žirginus. Žydint, šiuo žirginus tartum apgaubia purių kuokelių aureolė. Šie oriški žiedynai švelniai linguoja vėjyje, ir taip apsidulkina. Šioje grupėje dauguma veislių žydi šviesiais baltas ar rausvais žiedynais. Išimtis – siauralapės kraujalakės (S.tenuifolia var. purpurea) raudonžiedė forma bei nauja veislė SCAPINO

Siauralapė kraujalakė (S. tenuifolia) grakštus, aukštas augalas, pasižymintis elegantišku siluetu ir siaurais lapais dantytais pakraščiais. Daugelis šios rūšies veislių žydi į vasaros pabaigą, ir todėl nuostabiai derai su tuo pačiu metu žydinčiais miskantas (Miscanthus) bei rykštėtomis soromis (Panicum). Beveik visos yra tikros aukštaūgės ir pasižymi itin dekoratyviais lapais. PINK ELEPHANT žydi švelniai rožiniais žiedynais, o baltažiedės veislės KOREAN SNOW ir ALL TIME HIGH yra gana vėlyvos

O štai PINK TANNA niekaip negali apsispręsti, kuriai grupei priklausyti – jos žiedynas atrodo lyg būtų tarpinis tarp burbuliuko ir žirginio. Dėl savo kompaktiško ūgio (60-80m) ji labai naudinga netoli gėlyno priekio, juolab kad ir lapai labai dekoratyvūs.

Viena iš naujesnių kraujalakių veislių – WHITE TANNA. Jos žiedynai panašūs į baltos siauralapės kraujalakės žiedus, tačiau ji pasižymi labai patogiu, saikingu ūgiu, pasiekia apie 80-100cm. 

Pūkuotos uodegytės

Šioje grupėje rasime bene puošniausias kraujalakes, žydinčias storais, pūkuotais žiedynais. Jų spalvos varijuoja nuo baltos iki gana ryškios rožinės. Dažnai jos gana stipriai kvepia, ir todėl pritraukia gausybę bičių bei drugelių. Daugelis šių kraujalakių yra kilę iš Azijos, ir žydi antroje vasaros pusėje. Šios grupės rūšys bei veislės yra jautriausios drėgmės trūkumui.

Iš Rusijos glūdumos kilusi S.magnifica užauga apie 60cm aukščio, purūs rožiniai žiedynai svyra virš karpytų, dekoratyvių lapų kero. Gamtoje ji aptinkama kalkinguose kalnynuose, ir todėl gerai ištveria sausą kaitrą.

O štai violetiniais žiedynais žydinčiai S. hakusanensis, kilusiai iš centrinės Japonijos, reikia drėgnesnių augimo sąlygų. Šiai rūšiai priskiriama veislė LILAC SQUIRREL yra ypač išvaizdi, galbūt netgi puošniausia kraujalakė apskritai. Jos žiedynai dar stambesni, puresni ir ryškesni nei rūšinės S.hakusanensis. PINK BRUSHES, nors žiedynais šiek tiek primena S. hakusanensis, yra daugiau atspari sausrai, o ir aukštesnė.

Dirvos drėgnumas labai svarbus ir ateivei iš Kanados, S.canadensis. Jos balti, statūs, pūkuoti žiedynai gali būti labai įspūdingi, jei augalas auginamas tinkamoje vietoje.

Vidutinio dydžio Menzio kraujažolė (S. menziesii) nudžiugina stambiais, pūkuotais bumbuliukais jau birželio mėnesį. Dažniausiai tai pati pirmoji pražystanti kraujalakė. Ši kraujalakė labai mėgsta drėgmę, ir, auginama sausoje vietoje, gali sirgti miltlige. Tačiau jei visvien norisi ją auginti (kaip ir kitas, aukščiau paminėtas drėgmės mylėtojas), kad ir sausesnėmis sąlygomis, bandykite nuo pat pavasario ją storai mulčiuoti nupjauta žole, o per sausras palaistykite.

Kai kurie iš šių įspūdingų augalų užauga labai stambūs, ir sulyg kiekvienais metais tik gražėja. Štai brandus BLACKTHORN ar PINK BRUSHES keras užaugina šimtus vertikalių, pūkuotų uodegyčių, kurių kiekviena ryto šviesoje atrodo lyg apgaubtos švytinčia aureole. Šių augalų tikrai nereikės daug į kvadratinį metrą, pakanks ir vieno egzemplioriaus.

Margalapės gražuolės

Šias veisles norisi paminėti atskirai, kadangi jų yra tik dvi. Tokios yra LEMON SPLASH, nevienodomis geltonomis dėmėmis išmarginatais lapais (nedraugiškai akiai pasirodytų kaip herbicido padaryta žala), ir SHIRO FUKURIN (dar suinkama ‚Dali Marble‘ pavadinimu), kurios lapų pakraščiai apvesti siaura balta juostele. Abi žydi nedideliais ryškiais burbuliukais, kurie ypač išsiskiria margų lapų fone, o jų auginimas niekuo nesiskiria nuo įprastų, žalialapių formų.